Mopsas užsispyręs? O gal problema ne mopse?
Nepasakyčiau, kad mopsas yra užsispyręs. Bent jau lyginant su kitomis veislėmis. Mano patirtis visai kitokia – mopsai yra protingi, intelektualūs ir labai greitai supranta, ko iš jų norime. Tiesa, juos gana lengva „pavergti“ skaniu maistuku. Bet labai daug kas priklauso ne nuo paties mopso, o nuo šeimininko santykio su juo.
Tikrasis jūsų santykio išbandymas prasideda tada, kai mopsui reikia rinktis – jūs, kitas žmogus, kitas šuo ar kažkas labai įdomaus aplinkui. Tada ir pasimato, kiek stipriai jūsų mopsas koncentruotas į jus. Ir tam neužtenka tiesiog gyventi po vienu stogu. Maitinti, vedžioti, kartais pažaisti. Ryšys kuriamas kasdien. Dėmesiu, bendravimu, bendromis veiklomis ir tiesiog buvimu kartu.
Maniškiai labai koncentruoti į mane. Gal todėl, kad gyvename mažesniame mieste, mažiau lankome įvairias mokyklas, o didžiąją dalį laiko su jais praleidžiu būtent aš. Parodose dėl to kartais turime net priešingą problemą – ne kiekvienas žmogus gali paimti mano mopsą ir ramiai su juo nueiti į ringą.
Ir nesijuokit – aš su jais kalbu. Jie puikiai žino ne tik savo, bet ir kitų mopsų vardus. Jeigu pasakau „Mika“, visi sužiūra į Miką. Jie stebi, klausosi, reaguoja. Todėl man visada šiek tiek keista girdėti, kad mopsas kvailokas ar užsispyręs.
Yra ir tokių mano mopsų, kuriais galiu pasitikėti beveik besąlygiškai. Kažkada toks buvo Ariukas. Dabar – Ego. Dar Puma. Su Ego galiu eiti gatve, o jis net nežiūri į praeinančius žmones. Jam visiškai vienodai. Jam nelygis. Kitas šuo, žmogus ar šurmulys aplinkui jam nėra priežastis pamiršti, su kuo jis išėjo pasivaikščioti.
Didžiausia problema, mano nuomone, dažnai būna ne mopsas, o mes patys. Labai dažnai meilę, dėmesį ir bendravimą su šunimi žmogus pradeda rodyti maistu. Duoti nuo stalo, pripirkti brangių skanukų, vis pasiūlyti kažką skanaus, nes „reikia palepinti“. Maistas po truputį tampa pagrindine bendravimo priemone.
O paskui mopsas priauga per daug svorio. Jam darosi sunkiau judėti, papildomas svoris apkrauna sąnarius ir tikrai nepalengvina kvėpavimo. Šuo nebenori toliau eiti, o mes viliojame kasniuku. Nenori kažko daryti – vėl kasniukas. Ir vieną dieną pastebime, kad be skanuko jis jau nieko nenori.
Tada sakome: „Koks užsispyręs mopsas! Be kasniuko net eiti nenori.“
O gal ne mopsas užsispyręs?