Žmonės nusiperka mopsiuką. Ypač jeigu tai pirmasis šuo šeimoje. O gal iki tol augino tik katiną. Tuomet labai dažnai vadovaujamasi katinų auginimo principais. Tačiau katino ir mopso mityba radikaliai skiriasi. Katino maistas gali stovėti dubenėlyje visą dieną jam prieinamoje vietoje. O mopso maistas turi būti ne tik nepaliktas dubenėlyje visai dienai, bet ir sandariai bei saugiai uždarytas. Kodėl? Todėl, kad mopsai yra tikri gudručiai. Jie moka atsidaryti spinteles, praplėšti maišelius ir labai greitai supranta, kur „slepiasi”maistas.
Nuo 3–4 mėnesių amžiaus savo mopsiukus šeriu du kartus per dieną. Padedu dubenėlį, palaukiu apie 10 minučių. Jeigu per tą laiką nesuvalgo – maistas paimamas ir kitą kartą pasiūlomas tik per kitą šėrimą. Man labai svarbu, kad mopsas turėtų gerą apetitą. Jeigu jo nėra, man jau kyla klausimų. Reikia ieškoti priežasties.
Yra ir dar viena priežastis, kodėl mano namuose maistas niekada nebūna paliktas visai dienai. Aš apskritai laikausi vienos taisyklės – jeigu aš nematau, mano šunys nieko nevalgo. Nepalieku nei maisto, nei graužalų, nei žaislų. Maža ką. Per tiek metų puikiai pažinau savo kompaniją. Pavyzdžiui, Mika sugeba sunaikinti praktiškai bet kokį žaislą, o Frankas bet kokio dydžio graužalą bando praryti beveik nekramtęs. O tai jau reali rizika užspringti. Man daug ramiau, kai valgymas vyksta man prižiūrint. Baigė valgyti – dubenėlis padedamas į šalį.
Žmonės man sako:
– Mano mopsas nevalgo sauso maisto. Gali net kelias dienas nevalgyti, kol neįdedu grietinės, virtos mėsytės ar kokio kito skanuko.
Kyla klausimas:
– O jūsų mopsas kakoja? Kiek kartų per dieną?
Jeigu jis tikrai kelias dienas nieko nevalgo, tai kaip jis vis dar kakoja? Vadinasi, kažkur jis vis tiek susirenka pakankamai „skanaus“ maisto. Stebuklų nebūna. O tada jau pradedame ieškoti, kas namuose yra silpnoji grandis. Labai dažnai tai būna seneliai. Kartais vaikai. O kartais… vyrai. 😄„Ai, tik mažą gabaliuką…“„Ai, tik vieną kąsnelį…“„Jis taip gražiai paprašė…“ Ir štai jau mopsui jo maistas nebeįdomus.
Aš labai mėgstu matyti mopsą, kuris, atėjus maitinimo laikui, su džiaugsmu bėga prie savo dubenėlio. Mano akimis, tai vienas iš gero apetito ir geros savijautos požymių. Todėl niekada nesistengiu jo įkalbinėti valgyti, gudrauti ar nuolat ieškoti, kuo dar pagardinti maistą. Tegul valgymas jam išlieka švente, o ne derybomis su šeimininku. O juk apetitas ir valgymas mopsui yra vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Nesugadinkite jo. Neatimkite iš savo mopso gyvenimo džiaugsmo.

Ar duodu savo mopsams ką nors, be jų įprasto maisto?

Taip, duodu. Bet iš karto noriu pasakyti labai svarbų dalyką – tikrai nerekomenduoju tuo užsiimti savarankiškai, jeigu neturite patirties. Labai dažnai žmonės išgirsta vieną sakinį ir pamato tik tai, ką nori matyti. Jeigu pasakysiu, kad mano mopsai gauna slyvų, atsiras žmogus, kuris pagalvos: „Vadinasi, galima.“ O paskui vakare šuniui sušers dešimt slyvų ir naktį važiuos į veterinarijos kliniką dėl viduriavimo. Todėl visur reikia vadovautis sveiku protu. Pirmiausia – niekada neduodu ruošto žmogaus maisto. Jokio kepto, rūkyto, stipriai pagardinto prieskoniais ar sūdyto. Niekada. Vasarą mūsų namuose yra viena labai graži tradicija. Vakare visi išeiname į kiemą, o mano mopsai gauna po mažą skanuką. Dabar – saldinių obuolių, slyvų ar agurkų sezonas. Kartais duodu ir pomidoro, bet pati jų nelabai mėgstu, todėl namuose jų retai būna. Tačiau svarbiausia ne tai, ką duodu, o kiek. Du obuoliai padalijami dvylikai mopsų. Šešios slyvos – dvylikai mopsų. Kartais po mažą gabalėlį agurko. Tai nėra antras maitinimas. Tai tiesiog mažas vakaro ritualas. Visi eina kartu į kiemą, laukia, stebi mane ir, žinoma, bando pasiderėti dėl didesnio gabalėlio. 😄 Tuo pačiu tai puiki proga dar kartą priminti mandagų elgesį. Nenoriu, kad draskytų kojas ar šokinėtų ant manęs. Visi sustoja ir laukia savo eilės. Na… beveik visi. 😄 Sunkiausiai suvaldomas vis dar Egiukas. Tikras vijurkas. Jis pašoka beveik iki mano veido ir garsiai reikalauja savo dalies. Bet jam dar tik treji metai, todėl kai kurias jaunystės išdaigas dar atleidžiu. 😄 Dar viena taisyklė – vienas vakaras, vienas skanukas. Ir dar viena taisyklė – tik naminis. Obuoliai, slyvos ar agurkai – iš mūsų kiemo. Kažkaip vengiu pirktinių vaisių ir daržovių. Gal ir be reikalo, bet man ramiau žinoti, kuo mano šunys vaišinasi. Kartais, labai retai, ant sauso maisto uždedu po šaukštelį ožkų kefyro. Mano mopsams jis labai patinka. Bet ir čia galioja ta pati taisyklė – saikas. Todėl, kai manęs paklausia, ar duodu savo mopsams ką nors papildomai, dažniausiai atsakau: ne. Nes nenoriu, kad kas nors vieną mano sakinį suprastų pažodžiui. Kiekvienas šuo yra skirtingas, kiekvienas turi savo sveikatos būklę, o svarbiausia – visur reikia sveiko proto. Per daugiau kaip dvidešimt dvejus metus supratau vieną dalyką – mopsui daug svarbiau ne didelis kiekis skanėstų, o pats ritualas. Kartais mažas obuolio ar slyvos gabalėlis, gautas kartu su visa kompanija, suteikia daugiau džiaugsmo negu pilnas dubenėlis gardėsių