❤️ Ar sugebėsiu jį pamilti?

Šitą istoriją prisimenu iki šiol, nors nuo jos praėjo jau šešiolika metų.

Kai parsivežiau namo savo trečiąjį mopsą Rocky, vakare atsiguliau ant sofos. Pasiėmiau jį ant rankų, paguldžiau sau ant pilvo, o jis ramiai žiūrėjo į mane. Ir tada visiškai netikėtai pagalvojau: „O jeigu aš jo niekada nemylėsiu taip, kaip myliu Karą ir Arį?“

Tą akimirką man net pačiai pasidarė nejauku dėl tokios minties. Juk rūpinausi juo nuo pirmos minutės. Džiaugiausi, kad jis atsirado mūsų namuose. Bet tos didelės meilės, kurią jaučiau savo vyresniems mopsams, dar nebuvo.

Praėjo gal pora savaičių. Net nepamenu, kurią dieną tai įvyko. Tiesiog vieną vakarą pagavau save galvojant, kad Rocky man jau toks pat savas kaip ir kiti. Kad myliu jį visa širdimi. Ir tada supratau, kad meilė nebūtinai ateina tą pačią dieną, kai parsiveži šuniuką namo.

Kartais jai tiesiog reikia truputį laiko.

Ir dabar, kai nauji šeimininkai man pasako, kad dar nejaučia tokio stipraus ryšio su savo mažyliu, visada prisimenu Rocky. Nereikia dėl to jaustis kaltiems. Meilė ne visada būna iš pirmo žvilgsnio. Kartais ji tyliai užauga iš kasdienybės. Ir, patikėkite, ji būna ne mažiau stipri.

❤️ Gabris

Ši istorija prasidėjo dar sausio mėnesį. Švedijos veislyne gimė vada iš dviejų šunų, kuriuos labai vertinau. Pamačiusi tėvų kombinaciją pagalvojau, kad labai norėčiau iš tos vados juodos spalvos patinuko. Tačiau visi šuniukai jau buvo rezervuoti, o kelis veisėja buvo pasilikusi sau. Pagalvojau – vadinasi, ne mano. Kartais taip būna.

Praėjo keli mėnesiai. Balandį atsisveikinome su Kuziuku. Namuose buvo labai tuščia. Tuo metu dar vyko remontas, todėl apie naują šuniuką net negalvojome. Ir štai po kelių dienų gaunu žinutę iš veisėjos. Ji parašė, kad nusprendė vieną juodos spalvos berniuką vis dėlto parduoti ir paklausė, ar dar norėčiau jį turėti.

Po kelių dienų Gabris jau buvo mūsų namuose.

Pirmą vakarą uždariau jį į namelį. Tačiau ilgai ten jis neužsibuvo. Girdėjau, kaip tyliai stenėjo ir prašėsi žmogaus. Neištvėriau. Pasiėmiau jį į lovą ir paguldžiau sau ant pilvo.

Ir tada įvyko tai, ko niekada nepamiršiu.

Jis visiškai ramiai gulėjo. Nei dūko, nei laižė rankas, nei bandė kažkur bėgti. Tiesiog labai ramiai žiūrėjo man tiesiai į akis.

Atsisukau į vyrą ir pasakiau:

– Man atrodo, Kuzia pas mane sugrįžo…

Žinoma, protu supratau, kad taip nėra. Gabris yra Gabris. Niekas niekada nepakeis Kuziaus.

Bet tą vakarą širdis galvojo visai kitaip.

Iki šiol nežinau, kodėl tada taip pasijutau. Gal tai buvo ilgesys. Gal sutapimas. O gal tuo metu man tiesiog labai reikėjo paguodos, o gyvenimas ją atsiuntė keturiomis kojomis.

Nuo tos dienos praėjo ne vieneri metai. Šiandien Gabris jau seniai parašė savo istoriją mūsų šeimoje. Jis visiškai kitoks negu buvo Kuzia. Su savo charakteriu, savo įpročiais ir savo išdaigomis. Bet tą pirmą vakarą… tą ramų žvilgsnį prisiminsiu turbūt visą gyvenimą