Pirmoji savaitė naujuose namuose

Jeigu pirmoji diena buvo pilna jaudulio, o pirmoji naktis – bemiegių minčių, tai pirmoji savaitė dažniausiai atneša visai kitokius jausmus. Šuniukas po truputį apsipranta, vis drąsiau vaikšto po namus, vis dažniau kviečia pažaisti, o jūs pagaunate save vis dažniau į jį žiūrint ir šypsantis. Atrodo, lyg jis čia būtų gyvenęs jau seniai.

Tačiau būtent tada daugeliui šeimininkų kyla naujų klausimų. Ar jis jau priprato? Ar normalu, kad šiandien toks išdykęs? Kada pradėti rimčiau auklėti? O gal kažką darau ne taip?

Noriu jus truputį nuraminti. Pirmoji savaitė nėra egzaminas. Nei jums, nei mažyliui. Tai laikas, kai jūs abu mokotės vienas kito. Šuniukas dar tik pažįsta jūsų namus, jūsų balsą, jūsų kvapus ir dienos ritmą. O jūs mokotės suprasti jo charakterį, nuotaikas ir mažus įpročius.

Labai dažnai matau, kaip nauji šeimininkai nori viską padaryti idealiai. Kad šuniukas jau mokėtų savo vietą, ateitų pašauktas vardu, nieko negraužtų ir suprastų visas namų taisykles. Bet juk prieš savaitę jis dar gyveno su mama, broliais ir sesėmis. Jam visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Todėl pirmąją savaitę man daug svarbiau ne komandos, o jūsų tarpusavio ryšys.

Kalbėkite su juo. Nebūtinai mokydami. Tiesiog gyvenkite kartu. Ruošiate vakarienę – tegul vaikšto šalia. Skaitote knygą – tegul miega prie kojų. Mopsai nepaprastai mėgsta žmogų. Jie stebi mus daug labiau, negu mes kartais pastebime. Jie mokosi ne tik žodžių. Jie mokosi mūsų balso, nuotaikos ir kasdienio gyvenimo.

Ir, žinoma, bus visko. Gal dings viena kita kojinė. Gal apkentės tapkė. Gal rasite apkramtytą popieriaus kampą. Neskubėkite pykti. Tai ne blogas šuo. Tai mažas smalsus vaikas, kuris pasaulį pažįsta dantimis. Patikėkite, po kelerių metų būtent šios istorijos dažniausiai kelia daugiausia juoko.

Noriu papasakoti vieną istoriją, kurią prisimenu jau šešiolika metų. Kai parsivežiau namo savo trečiąjį mopsą Rocky, vakare atsiguliau ant sofos, pasiėmiau jį ant rankų ir paguldžiau sau ant pilvo. Jis ramiai žiūrėjo į mane, o man netikėtai kilo mintis: „Ar aš sugebėsiu jį pamilti taip, kaip myliu Karą ir Arį?“ Žinoma, rūpinausi juo, saugojau, džiaugiausi, kad jis atsirado mūsų namuose. Tačiau tos didelės meilės, kurią jaučiau savo vyresniems mopsams, dar nejaučiau. Ir žinote ką? Po kelių savaičių vieną dieną supratau, kad jis jau visiškai užkariavo mano širdį. Myliu. Visa širdimi.

Nuo tada praėjo daug metų, o ši istorija man dažnai primena vieną paprastą tiesą. Kartais meilė ateina ne tą pačią dieną. Ji užauga. Lėtai, nepastebimai, iš bendrų rytų, pasivaikščiojimų, išdaigų ir vakaro knarkimo ant sofos.

Todėl jeigu pirmąją savaitę dar nesijaučiate taip, lyg šis mažylis būtų visas jūsų pasaulis, nesijaudinkite. Duokite laiko sau. Duokite laiko jam. Jūs dar tik pradedate rašyti savo bendrą istoriją. O pačios gražiausios istorijos niekada neparašomos per vieną savaitę.