Pirmieji pasivaikščiojimai

Vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukiu iš naujų šeimininkų – kaip pripratinti šuniuką tvarkingai atlikti savo reikalus lauke. Prisipažinsiu, šiuo klausimu mano nuomonė labai aiški. Šuniški reikalai atliekami lauke. Namie mes valgome, žaidžiame, ilsimės ir gyvename kartu. O į lauką einame kakoti, sisioti, pažinti pasaulio ir džiaugtis pasivaikščiojimu. Žinoma, gyvenimas ne visada būna toks paprastas. Iki maždaug 7–8 mėnesių tikrai gali nutikti viena kita „nelaimė“. Ir tai visiškai normalu. Vienas šuniukas viską supras labai greitai, kitam prireiks daugiau laiko. Todėl nereikia lyginti savo mažylio su kaimyno ar draugų šunimi. Kiekvienas vystosi savo tempu. Svarbiausia – kantrybė ir nuoseklumas.

Leiskite šuniukui būti šuniuku

Kartais matau, kaip šeimininkai išveda šuniuką į lauką ir iš karto pradeda skubėti.
– Greičiau.
– Einam.
– Na, daryk.
O juk šuniukas pirmiausia nori pažinti pasaulį. Leiskite jam sustoti. Pauostyti. Pasėdėti. Apsidairyti. Jam kiekvienas pasivaikščiojimas – tarsi nauja knyga, pilna dar neatrastų kvapų ir įspūdžių. Neskubinkite jo. Kai šuniukas savo reikalus atlieka lauke, pagirkite. Ramiai. Su gera emocija. Galite duoti mažą skanėstą. Taip jis labai greitai supras, ko iš jo tikitės.

Kiek turėtų vaikščioti mažas mopsiukas?

Tai dar vienas klausimas, kurį girdžiu labai dažnai. Mano atsakymas paprastas – iki maždaug 7–8 mėnesių mopsiukui reikia tiek fizinio krūvio, kiek jam pačiam malonu. Nėra vienos taisyklės, tinkančios visiems. Vienas mažylis eis paskui jus tol, kol tiesiog nugrius iš nuovargio. Kitas po kelių šimtų metrų atsisės ir labai aiškiai pasakys: „Viskas. Pavargau.“
Ir žinote ką? Labai dažnai jis bus teisus. Mūsų, šeimininkų, užduotis nėra priversti šuniuką įveikti kuo daugiau kilometrų. Mūsų užduotis – išmokti jį stebėti ir suprasti. Jeigu matau, kad mažylis pavargo, pasivaikščiojimą baigiame. Rytoj bus nauja diena. Aš apskritai nemanau, kad pirmieji pasivaikščiojimai turi būti apie kilometrus. Jie turi būti apie pažinimą. Apie naujus kvapus, garsus, žmones, kitus šunis ir pasitikėjimą savo šeimininku. Pirmųjų pasivaikščiojimų tikslas – ne pavarginti šuniuką. Tikslas – padėti jam pamilti pasaulį.

Netempkite už pavadėlio

Dar vienas dalykas, kurį visada sakau naujiems šeimininkams – netempkite šuniuko už pavadėlio. Jeigu norite atkreipti jo dėmesį, padarykite tai švelniai. Pašaukite vardu, pagirkite arba parodykite skanėstą. Ryšys turi būti kuriamas per pasitikėjimą, o ne per jėgą.
Per daugiau kaip dvidešimt dvejus metus man niekada nebuvo problemų pripratinti mopsiuką prie pavadėlio. Nors didžiąją dienos dalį mano šunys laisvai laksto kieme, išėję į gatvę jie visada eina su pavadėliais. Ir kažkaip viskas vyksta labai natūraliai. Dažniausiai trijų–keturių mėnesių mopsiukas jau visai gražiai keliauja šalia žmogaus. Jeigu matau, kad kuriam nors sekasi sunkiau, į pasivaikščiojimą pasiimu vieną iš vyresnių, patyrusių mopsų. Tokį, kuris puikiai jaučiasi mieste ir ramiai eina su pavadėliu. Jaunėliai labai greitai perima vyresnių šunų elgesį. Kartais geriausias mokytojas būna ne žmogus, o kitas šuo.

Iš mano kasdienybės

Per tiek metų įsitikinau vienu dalyku – nereikia skubinti nei šuniuko, nei savęs. Leiskite jam pabūti šuniuku. Leiskite pauostyti, apsidairyti, pasėdėti ant tako ir pagalvoti. Kartais atrodo, kad jis nieko neveikia. O iš tiesų tuo metu jis mokosi pažinti pasaulį. Pirmieji pasivaikščiojimai nėra skirti kilometrams skaičiuoti. Jie skirti ryšiui kurti. Ir turbūt tai yra pati svarbiausia pirmųjų pasivaikščiojimų pamoka.